2008 m. gegužės 11 d. SFL С lygos rungtynės su Oro Navigacija. Kaip rašė SFL oficialusis puslapis – lyderių dvikova. Šią dieną ilgai atsiminsim. Ir net ne todėl, kad prisiregistravo 23 žaidėjai, įskaitant trenerį, o dar keli galėjo atvykti. Treneriui teko net keletą startinės sudėties variantų pasirengti, jei pasirodytų kas nors iš neregistruotų. Pasirodė net 20 žaidėjų.

Bet tai ne svarbiausia. Svarbiausia net ir ne tai, kad tik prasidėjus rungtynėms prasidėjo net ne lietus, o tikra liūtis, ir jau pačiose pirmose minutėse puikios progelės neišnaudojo Glebukas. Svarbiausia net ir ne tai, kad tikrai gera nuotaika vyravo mūsų gretose, palindus po stogeliu pedagoginio stadione. Net ir ne tai, kad eilinį kartą ką tik pasirodęs Mikola iššovė ir atidarė rezultatą 1:0. Net ir ne tai, kad antram kėliny po to pačio Glebuko perdavimo tiesiog juokingą įvartį įkrapštė Marko, sugėdindamas varžovų vartininką, ir sukeldamas audringą juoką mūsų brovkinių gretose. Net ir ne tai, kad Marko antras ir komandos trečias įvartis papuoštų bet kokias varžybas. Net ir ne tai, kad palošė visi. Ir tikrai visi atrodė neblogai. Net ir ne tai, kad Griaznyj prieš dieną atvaręs 120 min., ir tądien atvarė beveik visas 90 min. Net ir ne tai, kad Bombonešis įrodė, kad dar gali prabegti per visą aikštę, klaidindamas vieną gynėją po kito, ir paleisti savo pavojingą bombikę iš toli. Net ir ne tai, kad vertėtų išskirti tikrai gerą Jonelio žaidimą. Net ir ne tai, kad., deja, vėl atsinaujino Bezono trauma.  Net ir ne tai, kad jau antrose iš eilės varžybose nemuša Artas. Net ir tai, kad nors ir retai, bet tikrai patikimai stovėjo Pečius. Net ir ne tai, kad progą įmušti turėjo net ir Linelis. Net ir ne tai, kad Stasas visą antrą kėlinį atvarė gynyboj visiškai be klaidų. Net ir ne tai, kaip Tolikas savo krašte maudė puolėjus. Net ir ne tai, kad Lionia taip užsilakstė, kad vos pakvėpavo. Net ir ne tai, kad Šapka galėjo bent du uždėti, jei būtų geriau pasistabdęs. Net ir ne tai, kad pirmoj pirmo kėlinio pusėj Treneris pradėjo bijoti, kad Kastis savo krašte uždus, nuo nuolatinių Bajkos ir Vido pasiukų. Net ir ne tai, kad Tomazis bandė demonstruoti aukštąjį pilotažą bandydamas neartėti prie vartininko, o perkelti per jį. Net ir ne tai, kad Donaldo debiutavo, ir po rungtynių teatsakė – „slidu“. Svarbiausia vis dėl to tai, kas atsitiko pirmo kėlinio pabaigoj. Rezultatui jau esant 1:0. Atsitiko tai, ką būtent prieš varžybas pabrėžė Prezidentas, ir ko bijojo. Ir ne jis vienas... Deja, svarbiausia buvo ne futbolas, ir net ne pergalė 3:0. Net negaliu rašyti apie tai, kas atsitiko. Nes tai kažkaip neįtikėtina. Kažkaip nerealu. Noriu užmigti, atsibusti, ir atsibudus manyti, kad tai tebuvo sapnas. Blogas sapnas… Tik gaila, jog dėl blogo sapno praradom kažką. Praradom dalį komandos. Tiek sąrašuose, tiek dalyvių gretose, tiek kiekvieno mūsų viduje… Galvojau, kad žaidžiam futbolą. Kiekvienas už komandą (juk ne veltui http://lt.wikipedia.org/wiki/Futbolas galima apie futbolą pirmu sakiniu rasti, jog tai KOMANDINIS sporto žaidimas). Klydau. Tądien mes nežaidėm futbolo. Ir nebuvom komanda… Neišskirsiu nė vieno šioje temoje… Einu miegoti. Tikiuosi, kad ir tądien sapnavau…