Sapnavau. Sapną. Keistą sapną. Apie pilį ir ją puolančius priešus. Apie vyrus didvyrius, gynusius tą pilį. Pilis buvo didelė, graži. Daug metų statyta, dailinta, prižiūrėta. Vyrai ruošėsi kovai – treniravosi, maitinosi reikiamais patiekalais ir gėrimais, planavo savo laiką ir užsiėmimus, aukojo laisvalaikius, pramogas ir laiką su šeimom ar draugėm.
Priešų buvo daug. Jie pikti. Stiprūs. Gerai pasiruošę. Jie puolė pilį didelėm pajėgom. Poilsis trukdavo tik kelias dienas, o nauji priešų būriai vėl puolė. Gynėjai didvyriai kovėsi kaip liūtai, griūdavo sužeisti ir vėl keldavosi kovai. Ir taip diena iš dienos... Lemiama kova. Priešas kaip niekad stiprus. Piktas. Gerai pasiruošęs, apsiginklavęs. Puolė visomis pajėgomis – ir per centrinę gynybos dalį, ir per kraštus. Tačiau ten visur stovėjo mūsų gynėjai didvyriai. O pilies vartų saugojo labiausiai patyręs gynėjas. Neparmušamas. Nenugalimas. Šįkart priešai puolė ne vieni – jų pusėje dar buvo ir trigalvis slibinas. Baisus, piktas, ir visus savo nasrus atkišęs vien į gynėjus. Baisus ir sunkus tai buvo mūšis – priešai puolė su visa savo ginkluote, slibinas svaidė ugnies liežuvius, skriejo į mūsų gynėjus vienas po kito artilerijos sviedinys... Krito gynėjai, kėlėsi, ir vėl į kovą. Kaip ir visuomet. Kaip ir kiekvieną kartą... Mūšis baigėsi... Po jo ant žemės liko gulėti mūsų gynėjai didvyriai. Pralaimėję. Bet nenugalėti. Šlovė jiems! Garbė jiems! Man didelė garbė buvo stovėti šalia ir viską stebėti… Ir ačiū jiems. Ačiū už padovanotą tikėjimą. Tikėjimą tuo ką darėm, ką darom, ir ką dar padarysim. Ačiū nenumušamam Pečiui, valytojui Griaznyj, legionieriui iš Estijos Sasyskai, bitei Joneliui, prezidentui Kasčiui, ramiakui Andriui, levšai Bajkai, ble Artui, patrankinui Kirui, Koviniam (-iui?), uogytei Gintei, slidininkui Glebui, atakų lyderiui Donaldo, seneliui Tomaziui, komandos išminčiai Kabliui. Taip pat anksčiau žuvusiems kovos draugams, kurie taip ir nesulaukė tos lemiamos kovos – manekenui Marrrrko, burbai Sierui, mokslininkui Lioniai, ispanui Bezonui, šypsenai Tolianui… Ačiū tiems ir toms, kurie kovų metu, sproginėjant bombom, ruošėt maistą ir tvarstėt sužeistuosius – žmonom, draugėm, vaikams, draugams. Lenkiuosi prieš jus žemai... Kitų, dalyvavusių epizodinėse kovose, nepastebėjau. Arba neįsiminiau…
Ačiū Jums. Už kiekvieną laimėtą kovą, dvikovą… Mes – NENUGALĖTI!
Jūsų #13
