Na ir ką čia parašyti...
Akivaizdu viena - kad, tikrai reikia pertraukos.
Į paskutines, ir kaip bebūtų, rimčiausias I-o rato varžybas, rinkomės ramiai nusiteikę. Matyt, jautėme, jog šis išbandymas bus rimčiausias. Sudėtis tikrai buvo arti optimalios, su keliais bet... nebuvo Pečiaus, Andriucha kur tai užklimpo, Romkai reikėjo poilsio, Stasas pasidaręs koks tai nematomas ir neprognozuojamas, dėl kortelių ilsėjosi Bajka ir Artas. Na, o visi kiti vietoje. Kas šaunu, jog rinkomės tikrai skaitlingas būrys ne tik žaidžiančių, bet ir palaikančių bei prijaučiančių.

Keisti gavosi tie du kėliniai, kuriuose netruko ir gražių momentų, teigiamų ir neigiamų emocijų, klaidų, vaikiškų poelgių...
Viskas prasidėjo dar net neišėjus į aikštę, kai VIP‘as nusprendė paskelbti apie savo įspūdingą taktiką. Matyt, jam buvo pabodę laimėti vienas rungtynes po kitų, tai susigalvojo keblumų... Pati pradžia nieko blogo nežadėjo. Pradėjome labai efektingai ir, kas svarbiausia, efektyviai. Jau bene antroje atakoje Bezo įstrižas skersas į kitą pusę, ten iki galo sukovoja po ilgesnės pertraukos aikštėj pasirodęs Hermis, atmeta kamuolį Griaznyj, kuris skersuoja į baudos aikštelę. Ten tarp kelių gynėjų savo galvą kyšteli Kolia, ir permeta kamuolį per išbėgusį vartininką. Pagal SFL statistiką, tai mūsų greičiausias įvartis šių metų I-me rate, 2 min. mes jau priekyje 1:0.  Šaunu ir tai, kad po įmušto įvarčio nemažiname apsukų - valdome centrą. Tačiau, sužaidus apie penkiolika minučių, pradedame jausti naujosios taktikos požymius – prieky kamuolys nesilaiko, o kairioje gynybos pusėje karts nuo karto atsiranda skylės, kurias nevisai sėkmingai lipdo tiek Bezas, tiek ir Tolikas. Bene pirmos Reaktoriaus atakos metu Bezonas nesėkmingai užsiima poziciją, likęs tarp vidurio saugo ir savo saugomo kraštinio saugo, pastarasis gauna kamuolį, prabėgą kraštu ir skersuoja į mūsų baudos aikštelę. Lyg ir nepavojingas skersas, bet kamuolys atšoka į žemę prieš Volodiną, pastarasis nesugraibo kamuolio, ir stebint dviems mūsų gynėjams, kairysis Reaktoriaus saugas muša išlyginamąjį įvartį į mūsų vartus. Lengvas šaltas dušas... Bet jis neišmuša mūsų iš vėžių ir toliau valdome žaidimą. Nors pagrinde sukamės prie centro, sugebame sukurti pavojingų atakų. Po kampinio labai pavojingai galva smūgiuoja po traumos bandantis judėti Treneris, Kovinis pavojingą baudos smūgį pramuša tiesiai į vartininką, kelių centimetrų pritrūksta Buločkai... Buvome  stipresni, bet atakų pabaigoje trūko tikslumo, šaltakraujiškumo, kartais sportinio azarto, kartais ir išmintingumo... Matyt, nebūtų pilna apžvalga, jei nepaminėtume, jog rungtynėse švilpęs Aurimas, nepaskyrė į varžovų vartus akivaizdaus 11 m. baudinio, kai varžovas, gulėdamas ant žemės, tyčia ranka išmušė riedantį kamuolį. O vėliau dar ir labai ginčytinoj situacijoj geltona kortele nubaudė Trenerį, ir, tęsdamas klaidelių sąrašą, užfiksuoja mums nuošalę kai jau dviese buvome pabėgę prieš vartininką. O kitoje aikštės pusėje tuo metu ryškiai arčiau savo vartų ramiai stovėjo dešinys varžovų gynėjas. Po pirmo gal ir nevisai pelnytas rezultatas – 1:1.
Per pertrauką mūsų rūbinėje garsesnis pokalbis, bet jaučiame, jog, tikrai varžovas kontroliuojamas.
Ir VIP‘as jau nusprendžia nerizikuoti ir grįžtame prie tradicinio mūsų išsidėstymo aikštėje. Deja, tai nelabai gelbsti, kadangi varžovų žaidimas paremtas kontraatakomis, o pas mus nėra atraminio saugo. Šitas mus ir nužudė... Tiesa, dar prieš mūsų mirtį, turėjome tikrai neblogų progų – paminėti galima idealų Marko perdavimą Kirui ir pastarojo nesėkmingą smūgį jau išbėgus 1x1, taip pat Marko patogią progą po to, kai jį Treneris išvedė į patogią situaciją smūgiui. Ir, žinoma, pavojingiausia ataka, kuomet Marko numetė aukštą kamuolį varžovų baudos aikštelę, o ten jau Kolia be reikalo labai stengėsį pramušti galva – daug geresnėje padėtyje buvo Buločka. Ech... Taip pat keletas pusprogių, Trenerio tolimas baudos smūgis į devyniukę. Deja, į vartininko pusę... Mirtini buvo du smūgiai. Varžovų eilinė kontra, šįkart dešiniu kraštu. Ten Kiras nespėja sutrukdyti skersuoti į baudos aikštelę, kamuolys krenta už Griaznyj, kur jo paliktas laisvas žmogus galva nuo žemės deda pirmą smūgį. Po kelių minučių krašte užsižaidžia Kiras, praranda kamuolį, ir jį perėmęs saugas guldo mūsų visą išretėjusią gynybą, ir Volodiną. 1:3. Kiras ramiai pakelia ranką – keiskit. Ir išeina... Taip niekas komandoj nedaro... Laiko lieka apie 15 min. Toliau lyg ir žaidimo gijos mūsų rankose, bet varžovai laikosi puikiai, o suradę mūsų Achilo kulną – didelį tarpą tarp saugų ir gynėjų - vis drąsiau atakuoja. O pas mus bėdos antrame kėlinyje ypač išryškėjo – pradėjome burnoti vienas ant kito, puolime ryškiai perlaikėme privargusį Kolią (vien tik jo frazė, adresuota Marko: „jei nenori su manim žaisti, tai taip ir sakyk“, daug ką pasako J), saugams reikėjo pasiimti kamuolį atakai pradėti net prie savo baudos aikštelės. Taip pat jautėsi, jog labai neužtikrintai vartuose jaučiasi Volodinas. Matyt, savo žymę paliko to pirmojo įvarčio klaida... Nepadėjo ir keitimai, kadangi iš principo pati schema nesikeitė – tas pats kamuolio stumdymas centre, perdavimas į kraštą, o ten aštrumo ir pritrūko. Kaip ir prieky. Be to, perlaikius priekinę liniją, leidome ne tik varžovams pradėti atakas iš gynybos, bet, neužsilaikius kamuoliui prieky, nespėdavom grįžti į vidurį – nei Treneris, nei Marko, nei Dovkė niekaip nespėdavo su kontraatakuojančiais varžovais... Manau, kad Griaznyj pasijungimai buvo vieninteliai dalykai, kurie kiek išmušdavo varžovus iš ritmo.. Mano subjektyvia nuomone, Tomazio kelios sužaistos minutės parodė, kaip reikėjo tą dieną žaisti mūsų puolėjams – kabintis į kiekvieną kamuolį, ir nesvarbu, ar jį perduoda mūsų žaidėjai į priekį, ar kamuolį turėjo varžovų gynėjai. Kaip visada, nuoširdžiai atidirbo prieky Buločka, kuris ir palaikydavo kamuolį, ir pats bandė grąsinti.. Paskutinėmis minutėmis po idealios atakos, pagaliau pavyko įbėgti iš gilumos mūsų saugams (o taip žaisti ir reikėjo), ir Treneris išveda Dovkę visiškai vienas prieš vieną. Mušam šalia... Aišku viena - futbole galiausiai nugali tas, kuris įmuša daugiau įvarčių. Mums tą dieną nepavyko, varžovai sugebėjo padaryti tai geriau. Rungtynių endšpilis ir 1:3. Po 12 laimėtų rungtynių serijos 13-as  baigiame neigiamai, matyt, tokie jau žetonai tos dienos... Neveltui pokalbiai prie alaus apie klubo biudžeto statymą juoda/raudona.
Šauni diviziono lyderių dvikova, rungtynės, kurios leidžia džiaugtis futbolu, laimėjusiems daugiau, pralošusiems - mažiau.... Apmaudu, jog tos emocijos šiek tiek pabaigoje iškrito už žaidimo ribų – tiek mes kietai sužaisdavom, tiek ir varžovai pasireiškė nevisai padoriu elgesiu... Šįkart, reikia pripažinti, kad laimėjo tie, kurie ir turėjo laimėti. Tie, kurie pasirinko teisingą taktiką, ir ją įgyvendino...