Po kai kam ilgų, o kai kam neilgų atostogų nuo jo didenybės futbolo, praėjusį sekmadienį rinkomės į VPU stadioną, susikauti su praėjusio sezono skriaudikais – Ozo tapyrais. Skirtingai nei draugiškose rungtynėse su Aktu ir Ukmergės Spartaku, šįkart nebuvo bėdų dėl 11 žmonių susirinkimo. Atvirkščiai, buvo pakankamai sudėtinga taip sudėlioti, kad visi pasižaistų.

Prieš rungtynes gavome dozę nurodymų, jog reikia laimėti su kuo mažesnėmis pajėgomis, kadangi visiems galvoje buvo ne kiek šiandienos mačas, kiek kitos dienos rungtynės Carlsberg taurėje su Bekento vyrais. Tai galbūt ir pakišo mums koją, kadangi pirmame kėliny žaidimas buvo labiau nei tragiškas...

Bet apie viską nuo pradžių, kaip pasakytų prezidentas. Startas- švenčiantis gimtadienį Pečius, į savo vietą grįžęs Griaznyj, prieky Jarka, Bajka, Kastis, vidury Marko, Stasas, kraštuose Buločka ir Slava, prieky Kolia ir Tučia. Kaip matote, sudėtis kiek keistoka. Bet keistoka atrodo tik tiems, kurie nebuvo varžybose, nes dar gali būti, jog taip ir nesusipažinote su mūsų naujokais J Pirmos kelios kėlinio minutės buvo tokios keistos, kad ne nežinojom, ką ir daryti. Pirmas kelias atakas surengia energingieji Tapyrai, kurie drąsiai metėsi į puolimą, tik gerai, kad šaudė arba labai jau netiksliai, ar per silpnai. Pas mus žaidimas nesiklijavo, nes kažkodėl gynėjai kiek per ilgai perlaikė kamuolį, neatiduodavo saugams, o paspausti varžovų puolėjų siųsdavo tolimą perdavimą bilekur...Žinoma, teisybės dėlei reikia pasakyti, jog individualiai mes tikrai buvome stipresni, bet į realius momentus tas mūsų pranašumas nelabai virto. Gal tik galima išskirti Kolios tolimą smūgį į virpstą po labai gražios atakos. O visa kita kažkas neaiškaus. Nors ir ataka pavyksta, bet tuomet skersas ant kokių 16 m. ir… vėl bėgame visi atgal. Jau pirmoje kėlinio vidury darome keitimus ir pas mus pasirodo beveik visi, kurie tądien buvo apsivilkę žydruosius mūsų pagonus – Glebas, Jonelis, Kablys, Tomazis, Mikola, Linelis. Nuo keitimus žaidimas nei pagerėjo, nei pablogėjo, kadangi blogėti nelabai buvo kur... Tiesa, pavienio meistriškumo dėka pavyko mūsų naujai iškeptam fakyriniui Tučiai pabėgti vienas prieš vieną vartininką (jei neklystu, ar tik ne Kolia įmetė pasą?) ir stipriu smūgiu tarp ausų atidarė tiek savo įvarčių sąskaitą mūsų klube, tiek ir mūsų komandos antrajame rate. Po pirmo kėlinio 1:0… tik… Per pertrauką gaunam pylos nuo trenerio, kuris po ilgos pertraukos užėmė tądien pylusio VIP‘o vietą, išklausėm Pečiaus pasiuntimą toli toli virš dangaus, ir į aikštę išėjom nusiteikę visai kitaip. Na, kaip sakoma, kaip kitą dieną išeitų kita komanda. Jau nuo pirmų minučių žaidimas visiškai pasikeitė, ir per pirmas kelias minutes spėjom sukurti tiek progų, kiek per visą pirmą kėlinį. Po vienos tokios atakos Kastis iš gilumos numeta įstrižą perdavimą į kitą pusę, kur ramiai pasitabdęs Tučia deda šalia vartininko tiek savo, tiek ir mūsų komandos antąjį įvartį. 2:0. Apsukų nemažinam – Marko bando iš toli, ne kartą pavojingai Buločka, krašte aktyviai Tučia, kurio skersų niekaip neuždaro nei Kolia, nei Buločka, nei Slava, Linelis taranuoja varžovų gynybą kol pats nesulūžta, Tomazis atidirbinėja kaip senais gerais laikais. Mūsų jaunasis kraštas Slava, matyt, perdegė, arba dar nespėjo atsigauti po ne tik jam pačiam netikėto laimėjimo prieš Poloniją... Tada šiek tiek jau į vienus vartus vykstančio žaidimo monotoniją nusprendžia paįvairinti tas pats Tučia, kuris po fantastiško Buločkos žaidimo sugeba visiškai vienui vienas prieš vartus iš kokių 9 metrų nepataikyti į vartus. Buločka gauna žaibų, kodėl pats nemušė J Visgi kiek vėliau atsitinka tai, kas ir turėjo atsitikti – išsipildo Trenerio žodžiai nuo brovkės po eilinės Buločkos neišnaudotos progos – „Liuks liuks, savo dar įmuši“. Ir įmuša – po skersuoto kamuolio galva deda vartininkui tarp kojų. Reikia taip dar sugebėti... Dar kiek vėliau pagaliau uždarom Tučios skersą, kur laiku ir vietoj atsiradęs nėsčias Mikola pasistabdo pirmiausia save, vėliau kamuolį, ir pasiunčia jį iš trijų metrų šalia jau gulinčio vartininko... na, o gražiausias rungtynių epizodas fiksuojamas jau link pabaigos, kuomet Griaznyj, žaidžiantis vidurio saugo pozicijoj, sugeba surasti siaurą lazeiką pas varžovus gynyboj, įmeta puikų pasą Glebukui, kuris iš gilumos kaip slalomistai pralenda per visus gynėjus, aktyviai veržiasi ir griaunamas baudos aikštelėj. Be abejonės 11 m baudinys. Kol Treneris įkalbinėja Pečių mušti baudinį, tas pats įžulusis ir drausmę laužantis Tučia pasistato kamuolį ir siunčia į apatinį vartų kampą. Naujoko hat-trick‘as ir mūsų pergalė 5:0. Tučia gauna dozę žaibų už drausmės laužymą, ir užsideda didelį minusą prieš Trenerį. Turiu įtarimą, jog kitą kartą nežais visai... Vėliau jau prasidėjo „iš kur tas lieknas gynėjas pas mus atsirado“, „aš dar ne taip galėčiau suktis, jei daugiau pažaisčiau“, „kodėl mušei pasistabdęs, o ne iš eigos“ ir panašiai. Užbaigėm ilsėdamiesi ir spausdami ranką mūsų pačiam šviežiausiam tėveliui Artui, kuris pasirodė su dėže alaus, kuriai, beje, leidimo taip pat nebuvo gavęs... SVEIKINIMAI LAIMINGIEMS TĖVELIAMS ARTUI IR JUDITAI!!! Lietuvai jau reikia ruošti antrą moterį prezidentę!

Labai jau norėčiau paminėti pabaigoje fantastišku patkato šuoliu laimėtą po ilgos pertraukos pasirodžiusio Donaldo dvikovą prieš puolėją su komentaru „reikės dažniau šį efektyvu veiksmą naudoti“. Tik reikia pirmiau nuo statybų nušokti... o ką varžovai antram kėliny? Atvirai pasakius, nieko. Neįžeidžiant jų. Tik Griaznyj buvo sugalvojęs paslidinėti aikštėj, po ko buvo jam iškart išrašyti nauji bucai...

Už antrą kėlinį stiprus 8. Antram kėliny jau vos spėjo ant brovkės budintys Kovinis, Talismanas ir rožinė mažoji princesė fiksuoti rezultato kaitą. Ir varžovams, ir sau parodėme, kad galime žaisti ir į pasą, ir palaikyti kamuolį, ir padaryti skersų, kurių tikriausiai vien Tučia padarė tiek, kiek mes visa komanda per sezoną. Ir Kastis su Joneliu pagaliau sužaidė kelis momentus taip, kaip reikia kraštiniam žaisti. Gynyba solidžiai be didesnių klaidų,saugai taip pat aktyviai. Ir rezultatas iškart pasidarė toks, koks ir turėjo būti.

Po rungtynių, bijodamas Fakyrų brangių tradicijų, trijų įvarčių autorius spruko greičiau nei lakstė krašte. O ir kiti naujokai stebino, pasišalindami ir nepalikdami jokio alaus pėdsakų J Tradicinis pasisėdėjimas kavinėje su visų labai gera nuotaika (o kas būna labai retai J) baigėsi pakankamai anksti, nes Treneris skaičiavo, kiek kas alaus išgeria, ir dar spėjo išdraskyti jau besiformuojantį pratęsimą, kuris buvo užsimezgęs stovėjimo aikštelėj su kodiniu pavadinimu „Marko, Griaznyj ir Co“...

Varžovams norėčiau padėkoti už labai korektišką grajų ir palinkėti sėkmės tolimesnėse kovose. Tiek mažai baudų nepamenu, kad būtų. Mums tai svarbu, nes šiandien turim būti visi sveiki ir pasiruošę daug rimtesnei kovai. Pagal tai, kaip vyksta registracija, matosi, kad bus gera kova...