Šį pirmadienį rinkomės į ilgai lauktą dvikovą su seniai pažįstamais Bekento vyrais. Jau vien iš prisiregistravusiųjų skaičiaus – 19! – buvo galima spręsti, jog visi suprantame šios dvikovos svarbą. Reikėjo pamiršti visas šių metų varžybas, vykusias iki šio mačo, nes tikrai tokio stipraus varžovo dar neturėjome. Taip ir buvo...

Susirinkusiųjų buvo kaip niekad daug. Galėjome išstatyti vos ne dvi sudėtis. Startas – Pečius; Griaznyj, Jarekas, Andriucha, Bajka; Kastis, Marko, Dovkė, Treneris; Romka, Buločka. Dar jungėsi: Stasas, Kolia, Žekas, Glebas, Tomazis, Kiras, Slava, Hermis. Nesijungė, bet aktyviai palaikė Kablys, Mikola, Jonelis, nepersirengęs Kovinis, kaip visada aktyvios mūsų žavosios palaikytojos – Talismanas, Operatorius ir Indrošius. Prieš rungtynes akcentuotas žaidimas kraštais, aktyvus puolėjų trukdymas varžovams pradėti atakas, žemas perdavimas... Jautėsi, kad nusiteikimas rimtas, nuotaikos taip pat neblogos. Lyg ir buvo jausmas, kad šiandien galim laimėti. Tuo labiau, kad mes susirinkome tikrai visi. Tik Kovinis su savo mėlyna koja negalėjo judėti. Todėl paskutinę akimirką reikėjo koreguoti iš anksto paruoštą varžybų planą...

Pradžia nebloga. Tik patvirtinanti faktą, jog šiandien varžovai mūsų nevaltūzys. Per keliolika pirmų minučių ir Trenerio tolimas smūgis kaire (reikėjo visgi perduoti į centrą puikiai atsidengusiam Romkai), Bulačkos bandymas smūgiuoti, to paties Buločkos puikus perdavimas vienas prieš vieną iššokusiam Romkai, Trenerio pavojingas baudos smūgis išjungęs vieną varžovų gyvos sienelės grandį... O varžovai žaidė labai paprastą, gal net kiek ir primityvų futbolą – gynėjai muša toli į priekį, o ten kamuolį nusiima puolėjai ir saugai. Deja,bet kažkokiu būdu jie tuos kamuolius nusiimdavo –pralaimėdavom aukštas kovas, niekaip nespėdavom prie žmonių. Todėl pirmas kėlinys gavosi tikrai gyvas ir žiūrovams turėjo patikti. Tuo labiau, kad pačiam žaidimui tikrai netrukdė gera aikštės kokybė. Bene geriausią progą susikūrėm, kai Dovkė (?) išvedė Romką vienas prieš vieną nuo kokių 18 metrų, bet pastarasis kažkodėl nusprendė nebėgti, o pramušti iš toliau. Deja, šalia vartų... Varžovai tuo tarpu žaisdami kietai gynyboje ir išmušinėdami kamuolį greitiems puolėjams, keletą kartų pasinaudojo mūsų pusklaidėmis ir pavojingai smūgiavo link vartų. Ten Pečius vartuose stovėjo kaip vyras mūras. Jau net nekalbant apie momentą, kada po pakelto kampinio į mūsų vartus, Pečius net tris kartus traukė smūgius iš kelių metrų, kai atrodė, kad įvartis neišvengiamas. Pavydėtinas meistriškumas... Pažymėtinas bene vienintelis geras skersas iš krašto, kai Marko apsitvarko su gynėju, ir pavojingai skersuoja. Deja, puolėjų ten nebuvo... Įvartį visgi gavom. Kaip ir dažnai, ne tiek varžovai įmuša, kiek mes prisidirbam. Pradėjom daryti keitimus ir tai akivaizdžiai pasimatė mūsų žaidime. Pradėjom nesurinkinėti žmonių, tiek centre (su Griaznyj kažkodėl visada būdavo puolėjas), tiek ir ypatingai kairiajame gynybos krašte. Kėlinio kokioj 37 minutėj išmušam kamuolį Koliai, šį kaip visada užgula augaloti gynėjai, atsikirtimas, tolimas perdavimas į priekį, čia Kastis lyg ir turėjo ramiai pastabdyti, bet pastabdė varžovui, dar tada kiek pakovojo, bet pralaimėjo dvikovą, gaunam perdavimą į laisvą kairiojo gynybos krašto zoną (kur Kiras buvo?), jų saugas vienui vienas prabėga iki pat beveik galinės linijos ir duoda stiprų žemą skersą. Iš mūsų niekas nespėja, o varžovų saugelis uždaro skersuotą kamuolį į tuščius vartus maždaug iš 5 metrų. Už jo lieka Stasas... Teisybes dėlei reikia pasakyti, jog per likusias kelias minutes per šį kraštą panašios atakos sekė viena kitą. Pirmo kėlinio pabaigoj dar Tomazis turi pusprogę, bet kiek paskuba, norėdamas pramušti. 0:1 ir nuotaikos nekokios... Nors dar viltis neprarasta, bet kažkaip didelio entuziazmo nėra. Matyti, kad varžovų primestas žaidimas mums nėra parankus.

Antrą kėlinį pradedam ta pačia sudėtimi kaip ir rungtynes, tik į priekį išleidžiamas Kolia, o Buločka atsistoja į Kasčio vietą... Ir pradedam jau rimtą šturmą. Persvara centre pakankamai akivaizdi. Nemažai kamuolių perduodama į priekį, bet ten vienas paliktas Kolia bergždžiai kovoja su daugiau varžovų. Romka tuo tarpu bando atakuoti iš gilumos. Vieną pavojingiausių progų susikuriame kėlinio pradžioje – Romka tarp kelių varžovų surengia slalomą, ir įmeta iš centro įbėgančiam Treneriui  idealų perdavimą, kuris iššoka beveik vienas prieš vieną vartininką. Matyt, reikėjo pilti kaire koja iš dūšios ir būtume visi džiaugęsi. Deja, Treneris pradėjo mąstyti gal apipjauti vartininką, spėjo suskubti prie jo gynėjas, ir jau gal kiek pavėluotas smūgis į artimą kampą „palei štangytę“ buvo kiek netikslus... Vėliau dar keletą pavojingų atakų, iš kurių įsiminė geriausia rungtynių proga, kada Trenerio-Romkos-Buločkos vienos lietimo kombinacija pastarąjį išvedė į akistatą su Bekento vartininku. Deja, smūgis iš maždaug 11 metrų teko vartininkui. Kaip ir pakartotinas... Dar tas pats Buločka labai pavojingai uždarinėjo skersą ir tik vartininko reakcija vėl gelbėjo Bekentą nuo išlyginamojo įvarčio. Dar po vieno Trenerio perdavimo Marko į kraštą, pastarasis sužaidė labai netradiciškai pakabindamas aukštą žvakę link aukštaūgių varžovų gynėjų, kurie, matyt, to nesitikėdami vos nenukreipė kamuolio į savo vartus. Kampinis. Žekas kažką susikuždėjo su Treneriu. Po kelių akimirkų pamatėme suokalbio rezultatus – čyrka baudos aikštelėj centre, ir kamuolys leidžiasi Treneriui ant galvos prie antros štangos. Pastarasis pakabina balionuku kamuolį virš jau išėjusio iš vartų vartininko ir kelių gynėjų galvų, ir jau atrodė, kad įvartis neišvengiamas. Deja, paskutiniu momentu vienas iš aukštųjų Bekento gynėjų išmušė kamuolį beveik nuo vartų linijos... Dar Marko buvo išvestas į pavojingą zoną, tačiau kamuolį priėmė nugara į vartus, ir kol aspsisuko jau buvo suvalgytas varžovų... O ką tuo metu varžovai? O pastarieji žaidė vien kontraatakomis. Ir jos būdavo tikrai pavojingos. Bene realiausia proga buvo kuomet įkirtęs Buinickij, nešdamasis kartu su savim Jareką, iš kelių metrų nepataikė į vartus – kamuolys prariedėjo kokie 20 cm šalia vartų... Mes po skerso iš kairės atakos pusės, dar turėjom progą, kai Treneris centre bandė kamuolį atmesti atbėgančiam „ant smūgio“ Romkai. Deja, kiek per silpnai ir varžovų gynėjai spėjo kamuolį išnešti... Nors varžovų kontraatakos ir buvo pavojingos, tačiau realios grėsmės vartams nebuvo. Pečius, pasidarbavęs iš peties pirmame kėliny, antrame daugiau lakstė paskui kamuolį. Ką galima būtų pastebėti varžovų žaidime – tai šaltakraujiškumą ir puikų judėjimą atakuojant. Jų net keli žaidėjai sugebėdavo atlikti kokius 5-7 perdavimus vienas kitam visai šalia mūsų baudos aikštelės. Mes tiesiog nesuspėdavom paskui juos, nes nesupratome ką ginti – zoną ar varžovų žaidėjus. Matėsi, jog jaučiasi rimtų rungtynių trūkumas, kadangi tas lakstymas tiek C lygoj, tiek ir B lygoj meistriškumo nepriduoda – tai nedabėgdavom, tai užlipdavom ant kamuolio kur reikėdavo keliomis sekundės dešimtimis daryti viską greičiau. Matėsi, kad varžovams tai buvo tiesiog eilinės rungtynės, o mes perdegėm... Griaznovas pats pasiprašė pakeičiamas (negalėjau tuo patikėti), Stasas nuolat blaškėsi nepribėgdamas prie reikiamo žmogaus, Treneris pradžioje skirstė kamuolius neaišku kur, Glebukas įjungęs Smarto turbo perbėgdavo kamuolį, Kolia rankutėmis skėryčiojo negalėdamas nieko padaryti prieš varžovų gynėjus, Slava jau antrą dieną niekaip negirdėjo „žaisk plačiau“, Kastuko reidų visai nebuvo, Andriucha irgi paskubėdavo kamuolį išmušinėti tolyn, Hermis apskritai visus nustebino klasikine fraze, kuri kaip mes galvojome buvo skirta teisėjui, nesugebėjom pusė antro kėlinio krašte pamatyti Marko. Tik vienam, matyt, Pečiui tikrai neturim jokių pastabų. Nebent vieną – galėjo pirmam praleisti dar kokius du ir antrą kėlinį būtume atžaidę ramiau. Dar, mano subjektyvia nuomone, neblogai sužaidė Jarekas ir Žekas (kad ir kaip jo nenorėjau įtraukti į paraišką už nesilankymą..). Pritrūko sveiko Bajkos, nes jautėsi, jog nėra toks aktyvus, kaip visada, ir susikoncentravęs tik į gynybą. O puolime Kovinis tikrai būtų pridėjęs jėgos.. Nesužaidėm geriausių savo rungtynių. Todėl ir pralaimėjom. 0:1. Paskutinėmis minutėmis lyg ir bandėm spausti, bet kažko labai realaus nesukūrėm. Varžovai nors tik atsimušinėjo, bet dažniausiai patys ir pasiimdavo tuos belekur išneštus kamuolius. Vienos tokios atakos metu per dešinį Bekento atakos kraštą, Jarekas buvo likęs vienas prieš tris varžovus. Gerai, kad perskaitė žaidimą, kaip paprastą vaikišką knygą, ir išmušė kamuolį. O mes kažkodėl taip nieko ir nepakeitėm savo žaidimo braiže bei sistemoje, ir ramiai sulaukėm paskutinio švilpuko, skelbiančio apie mūsų pasirodymo šių metų Carlsberg taurėje pabaigą. Gal visgi tikrai reikėjo įnešinėti korektūras į žaidimą?.. Kažkas po rungtynių pasakė, jog „viskas gerai“. O žinau, jog buvo ir tokių, kurie naktį beveik nemiegojo, nes negalėjo suprasti, kas gi „viskas gerai“, jei pralaimėjom...

Atskirai vertėtų pažymėti dar ir labai neblogai rungtynėms vadovavusį Gintarą Monkų. Žinoma, keletas nežymių klaidelių buvo, bet tai žaidimo tikrai negadino. Respektas teisėjui! Nors, žinoma, visgi išlieka klausimas, ar tik nereikėjo ten antro kėlinio vidury skirti 11 m baudinį į Bekento vartus už žaidimą ranka?..
Varžovai taip pat kiek nustebino, nors ir kietu, bet tikrai be grubiu žaidimu, kuo ši komanda pasižymėdavo anksčiau. Šįkart mus aplošė žaidimu, o ne laužymu. Respektas varžovams!
O mes, nors ir sužaidę gerokai galingiau nei praeitais metais, likome su tuo pačiu rezultatu – iškritome iš taurės varžybų pralaimėję Bekentui. Negaliu sakyti, kad nesikovėm. Sirgom ir kovėmis visi, kurie buvo aikštėj ir šalia jos. Jautėsi tikrai ir komandos palaikymas, kas matėsi aikštėje – tik keletas nedidelių protrūkių vienas ant kito. Ir girdėjosi net palaikymas nuo brovkės tuomet, kai aikštės žaidėjas padarė klaidą. To dažnai mums pritrūksta... Respektas mūsų komandai!
Tamsus Samsono alus po rungtynių nors ir buvo skanus, bet taip skaniai nesigėrė. Tik Bajka su Dovke buvo kaip visada aktyvesni. Kiti susimąstę ir nebylūs. Jau galvojo apie kovas B lygoj, suprasdami, jog tokių rungtynių kaip vakar, jau kitais metais – patekus į A lygą (jei pateksim) bus ne vienerios per sezoną. O kiekvienas mačas bus toks pats. Taip ir gavosi – varžovai savo eilines rungtynes sužaidė vidutiniškai ir laimėjo, mes savo lemiamą mačą sužaidėm neblogai. Deja, to neužteko pergalei…
Jau ateinantį sekmadienį, pamiršę šį pralaimėjimą, renkamės su tokiu pačiu nusiteikimu ir svetingai sutikime Mučio kariauną! Pradėkime pasiruošimą kitos sezono A lygos kovoms!