19-o SFL turo rungtynes žaidėme Pabradėje. Stadione, kuriame niekada nebūna žaisti lengva. Ir net nesvarbu, kokią komandą tais metais būna surinkę Pabradės chebra. Gal išsigandę stadiono burtų, o gal rudeniško oro registravomės labai jau pasyviai. Turėjau nuojautą, kad šįkart mūsų daug nebus...
Neklydau. Atvykus į Pabradę skaičiavome žydrai baltus. Daug nesuskaičiavom. VIP’as teigė, kad mūsų 18, bet kažkaip jaučiau, kad jis meluoja.
Startas: PEČIUS, Bezas, Andriucha, Kablys, Prezidentas, Jonelis, Stasas, Dovkė, Romka, Buločka, Kolia. Ant brovkės su vietinia publika bendravo Tomazis, Artas, Arnoldas, perbalęs Treneris, siautėjo Arnyzas. Laukėm dar Griaznovo. Sulaukėm... Vos iš mašinos neiškrito. Gerai, kad vėjas nestiprus buvo. Ir gerai, kad dėžę olaus iškart su savim ištraukė, taip tvirčiau laikydamasis ant žemės. Trumpiau tariant, abu alytiniai būtų turtbūt įpūtę apie 3 promiles minimum...
Nuo pradžių užvaldėm kamuoliuką. Šįkart neblogo stovio aikštė leido demonstruoti savo sugebėjimus. Ir nors susirinkom ne visi (laukiama iš daugumos pasiteisinimo. Alumi), bet sudėtis buvo pakankamai solidi, ir tai matėsi aikštėj. Centras akivaizdžiai mūsų, kur Dovkės-Buločkos-Romkos-Kolios kvarteto tądien sugaudyti taip ir nesugebėjo Žeimenos vyriokai. Per pirmas keliolika minučių sukūrėm keletą pavojingų atakų, o pirmą išties pavojingą mūsų smūgį po pakelto kampinio iš pusiau tolimo atstumo fantastišku šuoliu traukė varžovų vartininkas (tik nepamenu, kas iš mūsų taip tiksliai smūgiavo J lyg tai Buločka). Beje, reikia paminėti, jog jis puikią formą demonstravo visas rungtynes. Toks žaidimas į ausį kuždėjo, jog įvartis tuoj bus pelnytas. Taip ir nutiko. Eilinė mūsų ataka, kamuolys per centrą atrieda nuo varžovų vartų apie kokius 20 m, ir sukdamas metrus į Prezidento duotą nubėgtų metrų fiksatorių (kaip jis lietuviškai vadinasi? J) iki varžovų baudos aikštelės pribėgęs Dovkė kala iš eigos neatremiamai – 1:0! Puikus įvartis... Apsukų nemažinam ir kuriam progas: Romka išeina vienas prieš vieną, bet bando užklupti varžovų vartininką netikėtu smūgiu iš toliau, deja, netiksliai; aktyviai Buločka; Kolia kabinasi; Jonelis vos vos nepersimeta kamuolį per išbėgusį vartininką. O ką varžovai? Ogi pirmam kėliny nieko. Ramiai tvarkosi gynėjai. Paminėtina, jog beveik be klaidų – tiek Prezidentas iškrapšto visus kamuolius iš varžovų, tiek Kablys atsiranda ten kur reikia ir kada reikia (paminėtina, jog tai bene geriausios Kablio varžybos), o Andriucha su Bezu visai nepaliek jokių vilčių varžovams užpulti; Stasas nuoširdžiai dirba. Gražu buvo žiūrėti, kaip centre gainiojam kamuoliuką ir bandom iškišti į laisvus plotus, kur bandė atsidenginėti ir Romka, ir Kolia, ir Buločka, ir Stasas, ir Jonelis. Geras kėlinys. Ir negalima nepaminėti katiniškai fantastiško Pečiūros šuolį, perimant skersą, ir vėliau paskaitėlę jaunuoliams, kad nors čia ir Pabradė, bet į mūsų baudos aikštelę įeiti gali ne bet kas... Pirmam kėliny Jonelį keliolikai minučių pakeitė po ilgesnės pertraukos pasirodęs Arnoldas.
Per pertrauką daugiau visi žvengė iš Griaznovo nei rūpinosi žaidimo kokybe. O ir tikrai prikišti nelabai buvo ką. Tiesa, Sasyska rado pirmam kėliny dėl ko prisikabinti prie Staso ir Kablio, ir gavo repliką iškart nuo brovkinių: „Tai nėra ką daryti, tai būtina prisiknist“ J
Į antrą kėlinį išėjom gerai nusiteikę... Tačiau vaizdas buvo jau kitoks. Stabtelėjom. Tai ypatingai matėsi centre – nors ir stengėsi, bet aštrumo trūko Arnoldui, sustojo Romka (matyt, jau daugiau apie Griaznovo alų galvojo), per toli pradėjo žaisti ir Dovkė. Pavienių Buločkos ir Kolios pastangų buvo per maža progoms kurti. Visa tai tęsėsi iki tol, kos varžovai panašiu smūgiu, kaip ir Dovkė, palygino rezultatą. 1:1. Kažkaip juokai baigėsi... Puolėm vėl atsiimti prarastą iniciatyvą. Ir nors jau nedemonstravom pirmo kėlinio žaidimo pelnėm greitai du įvarčius vieną po kito... Tiesa, dar prieš tai paminėtina, jog likus apie 20 minučių, Treneris, matydamas nekokį vaizdelį, išsitraukė bucus ir pradėjo persirenginėti. Įdomu, ką jis būtų aikštėj daręs? Tipo, galvojo, kad padės komandai???.. Artas keičia Arnoldą... Antras įvartis buvo pranašiškas. Mat, per pertrauką Treneris pasakė Andriuchai, kad muš galva. Po kampinio, prie tolimo vartininko aikštelės kampo Andriucha iššoka aukščiau visų, ir galva permeta per vartininką, gynėjus, mūsų puolėjus. Ai, ne! Tiesa, Kolia sakė, jog jis buvo paskutinis lietęs kamuolį. Bet Kolia žaidžia už polionus, o polionų niekas nemėgsta, ir įvarčių niekas jiems nerašo. Taip pat greitai muša Romka. Po tiesog idealaus Dovkės perdavimo, Romka iššoka vienas prieš vieną vartininką, ir ramiai techniškai deda į tolimą kampą. 3:1, ir ramu… Treneris visgi pasirodo aikštėj vietoj Staso, taip sugriaudamas Buločkos planus pasikeisti ir eiti gerti alaus, nustumdamas pastarąjį į kraštinio saugo poziciją. Į priekį išeina Tomazis… Tada buvo linksma. Ir aikštėj, ir, matyt, už jos. Andriucha lenktyniavo su varžovais juos vis ragindamas “Na, palenktyniaukim?”, reikšdamas nepasitenkinimą, jog neleidžia vienam iš jaunesnių Žeimenos žaidėjų pramušti “nu dajtie vy jiemu probyt. Čio tut odny bjotie”, ir save stumdamas į priekį kovojant su varžovais “aš galiu aš galiu”, Treneris atiminėjo kamuolį iš Andriuchos. Daug kam buvo linksma. Tik ne gimtadienį tądien šventusiam Pečiui. Vis bumbėjo ir bumbėjo, tarsi jam būtų minimum kokie trisdešimt metų… Ir pribumbėjo – varžovai vienoje iš nedaugelio atakų permeta kamuolį į kairę, kur žmogų kažkodėl palieka Bezas (gal dėl to, jog vietoj Kablio Andriucha turėjo į tą kraštą pereiti?), pastaris kelia aukštą link antros štangos (lyg nuošalė buvo), jis galva sušaudo Pečių. Ir nors mūsų kašaras kamuolį atmuša, bet pribėgęs Pabradės žvaigždė Kaušinis damuša kamuolį į tuščius mūsų vartus. Pečius siautėja, siunčia visus toli ir garsiai pareiškia, jog sezoną Fakyrai baigs be jo… Matyt, taip ir galvojo. Iki pirmo alaus bokalo J.. Po įvarčio kiek susiėmėm ir sukūrėm keletą pusprogių – Tomazis kovoj galėjo griūti baudos aikštelėj (kur Fair play prizas???), Treneris po Andriuchos perdavimo kažokia žvakės trajektorija taip susuko galvą varžovų vartininkui, kad pastarasis vos neįsimetė kamuolio į vartus. Beje, antrame kėlinyje geriausios progos neišnaudojo Kolia – iš kokių penkių metrų nesugebėjęs pataikyti į vartus. Taip ir baigiam – 3:2. kas nesuprato, tai painformuosiu, jog ir vėl laimėjom... Dar gal išskirčiau jau prarastą kamuolį, dėl kurio iki pat galo kovojęs Artas sugebėjo uždirbti kampinį. Smagus kovingumo pavyzdys (dar nepamiršom ir Kolios sukovojimą iki pat galinės linijos su Viesulu)...Po rungtynių šaltame ore išgėrėme šalto olaus J ir pažvengėme iš Dovkės per rungtynes sukartų 11.000 žingsinių, iš kurių 2.000 jis pravaikščiojo. Tinginys..
O tada buvo tradiciškai – olus, kepta duona, olus... Iššiaiškinom ten, kad išvakarėse Kolia žaidė už Gariūnus, o Buločka už Poloniją, kad paskutinis olaus bokalo gurkšnis verčia atgal, kad krizė tokia gili, jog įžymioji Pabradės čeburėkinė nedirba sekmadienio vakarą, kad Nemenčinėj olus gerokai pigesnis nei Vilniuje, bandėm dėlioti geriausių teisėjų trejetuką, sutarėm jog vėl bandys imti Umbro Cup, prisiminėm ko neprisimenam pasisėdėjime pas Kastį ir dar kaip visada daug bendrų dalykų... Ir taip išsiskirstėm. Prieš tai dar gavę griežtą Trenerio nurodymą pristatyti Griaznovą namo. Įdomu, ar įvykdėm prisakymą?..
Dabar laukia dar trys likusios varžybos. Suprantu, kad ir oras jau nėra toks malonus. Ir vien tik už tai reikia padėkoti kiekvienam dalyvavusiam! Taigi, grįžtu prie temos – nors oras ir nėra jau malonus, bet susirinkime, nes dar būtinas bent vienas taškelis iki čempionų titulo, ir devyni taškai iki garbingos čempionato pabaigos!
