Likus trims turams iki pabaigos, kai jau aukso medaliai beveik kišenėj, dar reikėjo ne tik juos pasiimti, bet dar reikėjo atsakyti ir į vieną klausimą: ar beužteks nusiteikimo... Kaip parodė visų trijų savaitgalių įvykių eiga - užteko, džiugu. Užteko ir ne tik varžybom...
Į varžybas su Kruša rinkomės prisimindami mūsų I-o rato vargus, kur po labai atkaklios kovos sugebėjome palaužti mūsų varžovus tik rungtynių pabaigoje, ir taip sėkmingai paženklinti mūsų naują aprangą. Nuo tų vasaros akimirkų prabėgo daug laiko, apranga buvo ne kartą išskalbta, tad tai turėjo nebeįtakoti įvykių. Krušos aikštėje nebuvo, bet, kad šį kartą ėjosi viskas lengviau, tai akivaizdu. Ir žaidimą valdėm, ir varžovams neleidom lengvai jaustis. Vieno ko trūko, tai įvarčių krušos. Šįkart šaudė tie, kurie prieš kelias valandas kitame stadione buvo prisirinkę šaibų... Pirmas iš kelių metrų puikų visur tą dieną spėjusio (nes Vingio stadione neturėjo teisės žengti į aikštę, ir todėl morališkai nežlugęs) Jareko reidą iš kelių metrų iš sau nebūdingo dešiniojo (ne kairiojo!) krašto uždaro Tučia. Tai buvo sėkmingiausia mūsų ataka pirmame kėlinyje, nors įsimintinų momentų buvo krūva – tas pats Tūčia iš kelių metrų šalia vartų, Kolia kiek sudelsė, Manto super tolimas ir taiklus šūvis į „devynis“ (kaip ten vartininkas patraukė???). Bet užtikrintai žaidė arba Krušos gynėjai, kiek primityviai išnešinėdami kamuolį, arba Krušos vartininkas (vertas dėmesio vaikinas). Nereikia pamiršti ir Griaznovo eilinės dovanėlės varžovams, kuria jie nepasinaudojo savo agresyvųjį puolėją Julių pasiųsdami vienas prieš vieną. Gerai, kad pastarasis sudelsė... Antrame kėliny žaidimas nesikeitė. Pagaliau po puikaus Kolios prasiveržimo kairiuoju flangu ir sekusio perdavimo į vidurį, antrą mūsų įvartį pelno Treneris (bene pirmas įvartis į buvusios komandos vartus), ir pasidaro kiek ramiau. Vis garsiau ir garsiau reiškiasi nuo brovkės beveik visi kaip gaidžiukai ant laktos susėdę gariūniniai, prieš valandėlę beveik užsitikrinę VAFF‘o aukso medalius. Ir kai jau atrodė, kad viskas ramu, Krušos vyrai fantastišku smūgiu į devynis išvalo voratinklius iš Pečiaus vartų. Įdomu, ar tas Krušos žaidėjas kada nors tokį gyvenime yra įmušęs, ir ar įmuš?... Kai jau lyg ir atsirado įtampą, ją ramiai nugesina Kolia, taip nutraukdamas kiek neįprastą šiais metais seriją iš kelių rungtynių, kuriose mūsų rezultatyviausias bombardyrius nepelnė bent įvarčio... Po šių rungtynių oficialiai įforminome SFL „B“ lygos čempionų vardus. Jei atmintis neapgauna, tiek daug mūsų Žvėryno smuklėje dar nebuvo. Sveikinimai!!!! Kas buvo pakeliui namolio po Smuklės istorija ir metraštininkas nutyli...
Naktis ir Kalnų parkas, žinant Vilniaus pankus ir undergroundininkus, nenustebome, jog šie nepersuko laikrodžių naktį prieš varžybas ir nepaankstino rungtynių laiko. Tad mūsų laukė naktinis futbolas. Kad rinkomės linksmi, buvo akivaizdu, nes labai jau anksti pasirodė ir jo didenybė Jack‘s Daniels, ir kažkas užmatė, jog pas prezidentą mašinoje alaus dėžutė šąlą, dar ir pirtis preliminariai buvo. Bet apie ją vėliau..... Teisybės dėlei reikėtų paminėti, jog mums neįprastai gretos buvo tikrai negausios...
Atsiminti nėra daug, nes momentų tikrai netrūko, tačiau kažkaip tą dieną toks įspūdis, kad mums ne tas rūpėjo... Visgi eilę epizodų paminėsime: bene pirma varžovų ataka ir toks šilto šilto Hario spurtas iš savo pozicijos pirmyn, jog Vidas su Prezidentu net nesuprato, kas vyksta. Gerai, kad ir varžovai pasimetė iššokę keliese prieš Pečių. Toliau Pečiaus citatos, kaip sakoma, viena gerai visiems žinomame rusų klasikiniam filme „dalšie, idiot, neperevadymaja ygra slov...“. O Griaznovo atsakymas (kurį, beje, jis dar ir dabar naudoja. Matyt, ir pats tuo pradėjo tikėti): „jis ten netyčia tokį įkišo, jam nusipjovė“... Manto pasivaikščiojimas iš ir į aikštę (vėl žaibai su Koviniu), na dar eilė komandos nuklydimų. Bet kiek leido užmatyti periferinis matymas ir Jack‘as jau su puoduku bandė prie mūsų tribūnose prisėsti. Beje, ir prisėdo. Ilgam...
Aikštėje buvome pranašesni, greitesni, tikslesni, ir perdavimai, ir pasaugojimai (net pankų spaudos atstovas SFL puslapyje pastebėjo, jog taip gražiai šioje pankų Mekoje dar nėra niekas žaidę... RESPECT). Na, gal vėl nelabai sekėsi tuos įvarčius mušti, bet, kad daug progų turėjome ir nepasakysi. Pirmo pabaigoje po Bulkos pergalės galva antrame aukšte (obana!), vienas prieš vieną iššoka Treneris, ir vietoj mušimo pastarasis permeta kamuolį link baudos aikštelės vidurio. Kai atrodė, kad proga jau neišnaudota, kur buvęs kur nebuvęs savo protingaja pakiša Kolia, ir įžiebia švieslentę 1:0. Gal mūsų atsipalaidavimas, o gal kiek netikėtai ir neįprastai tylūs Vovos fanai, išmuša mus iš ritmo, ir nors žaidžiame geriau, bet pralaimime mini dvikovas. II-ą kėlinį pradedame veik iš karto, nes ir pankai suprato, kad veltui nepersukinėjo laikrodžio. Darėsi tamsu, labai tamsu. Svarbiausia buvo, kad Jack‘as nepabėgtų iš tribūnų. Antras kėlinys buvo daugiau forumo-diskusijos forma su teisėju ir varžovais, kiek laiko žaisti, koks yra malonumas ir nauda žaisti futbolą dieną ir naktį, kokios gali būti pasekmės, organizaciniai sugebėjimai ir t.t. Atvirai kalbant, šįkart dėl neaiškių priežasčių nesigavo toks jau įprastai smagus pasibėgiojimas su Vova. Padirbėjom ir vieni, ir kiti liežuviai. Ai, kažkaip negerai. Progų turėjom visą galybę. Arba pusprogių. Bet fantastiškai žaidęs varžovų vartininkas ir pasiaukojama gynyba (vien ko verta visa gynybos grandis, atremdama du Skipio smūgius, kai atrodė, kad įvartis neišvengiamas) neleido mums ramiai kvėpuoti ir eiti visiems mėgautis Jack‘u. Kol stūmėm antrą šaibą, Jack‘ą išstūmė kolegos... Antrą įvartį pačioje pabaigoje po Staso laimėtos kietos dvikovos mūsų pusėje, perduoto paso Treneriui, pastarajam išvedus Tomasį vienas prieš vieną ir jam sužaidus epizodą iki galo bei džentelmeniškai užleidus kamuolį, pelno Dovkė, taip skeldamas paskutinį akordą. Gal vienas smagesnių epizodų buvo labai geras Tomazio skersas Skipiui ir pastarojo stabdymas dešiniuoju skruostu. Su rezultatu aišku. Liko vienas neatsakytas klausimas: kaip teisėjas leido mums dvylikai lakstyti aikštėj, kaip pabaigoj aikštėj pasirodė Linelis. Su Jack‘u J
Vėliau buvo dušas, alus, diskusijos apie Lietuvos futbolo ateitį, kas darosi pasaulio karštuose taškuose ir aišku Vido frazė „O pirties nebus...?“ O viską šįkart smagiai uždarėm pas lenkus su tamsiu olum, stebėdami kaip Ekranas daro Sūduvą...
Rungtynių su „Reaktoriumi“ laukėm labai, turėjom dėl ko. Be „Bekento“ ši komanda buvo vienintelė šiame sezone mus nugalėjusi. Be to, ir praėjusios rungtynės paliko abejonių ir pykčių dėl varžovų elgesio, ir mums patiems norėjosi sudėti taškus ant „i“ ir dar įrodyti patiems sau, ko esame verti.
Kaip anomalija, to sunku nepavadinti, nes susitiko juk I-os ir II-os vietų komandos... Na, nebent Vėlinių išvakarės. Helouvynas...
Pamatę varžovų sudėtį, kelias akimirkas mąstėm, ar mums nesivaidena, ar mes vakar visi namo laiku grįžome, ar varžovų neišguldė kokia epidemija... Padarėm matyt vieną ir tiksliausią išvadą: šį kartą mūsų varžovai nusprendė elementariai paminti garbingo žaidimo ir pagarbos varžovams (mums) principus. Ką paminėti? Prieš varžybas jau buvome pamiršę, kad prieš kelias rungtynes dar svajojom primušti 100 įvarčių. Tokių minčių, matyt, niekas jau iš mūsų neturėjo. Iki pirmos atakos!!! Joje Skipis turėjo idealią progą pelnyti įvartį į tuščius vartus. matyt, pats tuo nepatikėjo... Pradžiai, gal kiek ir patys sutrikę nuo tokio varžovų akibrokšto, niekaip nesugebėjom susitvarkyti gal su startiniu jauduliu, gal su per dideliu noru greitai įmušti, todėl neviskas sekėsi. Apie kėlinio vidurį Treneris akivaizdžiai griaunamas baudos aikštelėj ir skiriamas 11 m baudinys į varžovų vartus. Kaip visada Kovinis Bombonešis. Jau ėjom link centro... O Kovinis sugalvojo numušti skrendantį aukštai aukštai lėktuvą. Beveik pavyko... O tada prasidėjo... Mums pavyko šimtas! Kas dar nutiko? Didžiausias nesusipratimas, tai 7-i Tūčios įvarčiai (gal iš kokių 8 bandymų), 11-a įvarčių per vieną kėlinį (taip išeitų kas 4,1 minutės), skanduotės „100! 100!“, kas tai galėjo suklysti jog stebi krepšinį. Nors, verta pastebėti, jog net aikštėje buvo kas klausė, o kas čia vyksta J, laaaaaaabai šaltas Alino alus, ir dar eilė linksmų, smagių minučių. O šimtasis įvartis buvo tiesiog vainikuojantis visus tuos prieš tai buvusius – jį simboliškai teisingai mušė rezultatyviausias mūsų žaidėjas Kolia, aikštėje po keitimo pasirodęs tik prieš kokias 10 sekundžių... Tai taip skambiai, galutinai, riebiai įforminome mūsų „B“ diviziono medalius ir išėjome į trumpą poilsį. Įdomu, ar kada nors kas nors B lygoj tokius mūsų rekordus (100 įvarčių per sezoną bei pergalė 14:0!) pamuš... Paliekam į šį klausimą atsakyti pasiliekantiem B lygoj. O mes varom į AAAAAAA!
