Taip gavosi, jog kaip tai šį kartą neprasiderinom vietos ir laiko susitikimui į mūsų eilinį vojažą už Vilniaus.
Kai bandome paaiškinti savo brangiom pusėms, kad, važiuojame žaisti futbolo bet ne Vilniuje (ir ne pirmą kartą šiemet) tai kyla eilė papildomų klausimų… gerai, kad tik futbolą žaisti važiuojame.
Šį kart judėjome link Nemenčinės (be varžybų, labai tikėjomės, jog pagaliau Žiakas bus iš tų miškų išlindęs, kas pamenat dar pernai metais jis ten pasiklydo...). Registracija kaip visada šauni, atvykome likus geram laiko gabalui iki varžybų pradžios, kas nustebino tai aikšte, sakyčiau linksmąją puse, ji kaip tai linksmai buvo nupjauta t.y. kraštuose žolės geras 5 cm, o per vidur lyg ir nieko, mūsų tai neišmušė iš vėžių , taip pat kaip ir varžovų solidus, gražus, traukiantis dėmesį apšilimas.
Kadangi Prezidentas tik išgirdęs švilpuką pastebėjo jog Treneris liko kur tai Vilniuje teko staigiai sušaukti klubo tarybą iš Pečiaus, Vido, Griazno ir Baikos taktikos sudėliojimui, nusprendėm, jog žaisim paprastai 4-4-2.
Pradėjo Pečius, Vidas, Abramas, Anriucha, Kastis, Baika, Dovke, Marko, Stasas, Kolia, ir Vaidas. Brovkė liko sekanti Justas, Perucis, Jonelis, Artas, Kablys, Glebukas, Rimas, Sasyska, Mikola ir aišku negaliu nepaminėti mūsų ištikimiausiu Gerbėjų grupės Julia, Regina na ir Glebuko sąžinė. Oi linksma ten buvo, pats buvau žinau, girdėjau...
Daug nėra ką rašyti, nuo pirmų minučių davėm suprasti, jog mes čia tik dėl trijų taškų, įsivažiavome lėtai, bet užtikrintai. Iki pirmo įvarčio nieko ypatingai rimtai nesukūrėm eilė pusprogių, varžovai gi karta beveik pabėgo nuo mūsų gynybos, bet mes žinome ten Pečius (kaip sake važiuojat namo, puolėjas, matyt, save jau mate “Vakoro žiniose”), na o ten paskui gretai Dovke, Mikola, Marko sudeda taškus ant “I” galima tik pasidžiaugti kad, visi įvarčiai buvo gražių ir ilgų atakų pabaiga. Šalia Andriucha po kampinio patikrina virpstą, Marko skersinį, ir aišku jau pradėjo truputi matytis, jog Marko nenori žaisti su Kolia….
Antrą vėl pradėjome ramiai, matyt pajutome, jog šiandiena esame stipresni, kortos mūsų galutinai. Varžovams gan sunkiai sekėsi užsikabinti ilgiau už kamuolio, mes ramiai tvarkėmės. Antras kėlinys įsiminė sekančiais įvykiais Vidas, matyt, iš vakaro labai gerai pasiilsėjęs (kaip Regina sake išsimiegojęs) pradėjo kaip koks aiškiaregys numatyti kelis žingsnius į prieki ir ką kam reik daryti. Pradžioje buvo Vaidai bėk….. ilgas perdavimas už galvų Vaidas ramiai tvarkosi, kerta į baudos aikštelę lyg ir skersą gali daryti, matyt vartininkas to irgi tikėjos smūgis į artimą 4:0. Sekanti aiškiaregyste, kamuolys ties 16m atšoka Rimui, Rimai mušk…. neeilinis Rimo smūgis, kamuolys lekia nesuvokiama trajektorija nuo vartų nuimti visi voratinkliai, vartininkas bando mojuoti rankomis, bet 5:0. Toliau vėl Vidas, Baika Rimą matai (sako jog ne tą Rima turėjo galvoje), kas ten tuos aiškiaregius supras… Baika mato, ilgas įstrižas, Rimas baudos aikštelėje stabdosi ir kaip bilijarde deda į tolimą 6:0.
Buvo ir ko Vidas nenumatė, Marko labai aiškiai parodė, jog su Kolia žaisti tą dieną nenorėjo, na neduodavo jam kamuolio ir tiek, Kolai kaip neprašė vis tiek negavo….
Brovke linksminasi, nes Baika šalia juda, judėjo... (Baika neeeeeeepasiruošeessssss…)
Glebukas sugalvojo prie savo aikštės pusėje sušokti salsa su kamuoliu, ko pasėkoje jį prarado, tada ir Kablys pasijungė ir baudos aikštelėje ramiai su garsu nukirto DonRoberto (Pečius sakė, jog šitą buvo praregėjęs).. Pečius kamuolį lietė po 11 m., bet 6:1.
Vėliau alus, kamštis prie Nemenčinės tilto, alus pas Kaukaziečius, vien žo linksmai (na ten buvo laaabai linksma, jau vien ko verta tai, kad, Pečius skaldė “Nasa Russa”…..
Bay the way… su pirma pergale SFL A.
