O norėjosi dvylikos... Creditinfo, Fazė, Navigatoriai, Spartakas (su visa pagarba šioms komandoms) komandos, su kuriomis nesinorėtų praradinėti taškų. Deja, realybė pasirodė kiek kita.
Kaip jau ir dauguma pamenate beveik užmirštą košmarą olimpiniame Ventos stadione, sugebėjome neišnaudoti begalės progų ir pralaimėti Creditinfo komandai 1:2.
Šiose varžybose aiškiai pasimatė mūsų šių metų jau susiklosčiusi tradicija – vietoj koncentracijos į aikštę, daug jėgų ir energijos ištaškome pykčiams su saviškiais, su teisėjais. Įvartį kuriozišku smūgiu nuo kampinio vėliavėlės pelnė Bajka. Po šių varžybų net nebuvo noro aprašinėti varžybas...
Vėliau laukė vos ne amžinas varžovas – Fazė, kuri šiais metais nieko gero nedemonstruoja, o iki varžybų su mumis apskritai nebuvo pelniusi taškų. Po varžybų su mumis turėjo jų net tris... Varžybos prasidėjo griežtai laikantis Trenerio nurodymų ir tai iškart davė rezultatus – viena po kitos aštrios atakos, vienas po kito reidas kraštais, kur Dovkė su Bulka tiesiog buvo nesulaikomi. Po kelių neišnaudotų progų visgi Dovkė gauna ilgą perdavimą iš gilumos, įkerta link centro ir ramiai deda pirmą įvartį. 1:0 mes jau prieky 6-oj minutėj ir neatleidžiam. Ir taip geras 15-20 minučių. Vėliau neaišku, kas nutinka, bet nei Trenerio šūksniais, nei keitimai nepadeda grįžti į tą patį ritmą, ir pirmo kėlinio antra pusė apylygė... Antrą pradedam gavę žaibų nuo brovkės ir vėl užsivedę. Vėl aštrios atakos, pavojingi skersi. Krūva pusprogių, o apie Marko progą, tai galima būtų ir nutylėti, jei ne... jei ne tai, kas nutiko vėliau. Sustojom. Ir sustojom taip, kad net rimtas garvežys taip ir neišjudimo mūsų pakrauto traukinio... Varžovai vieną po kito pelno du identiškus įvarčius per kelias minutes, prasiveržus kairiuoju mūsų gynybos kraštu ir skersuojant į centrą, kur centro gynėjai taip pat nesusigaudo sistuacijose ir iš arti sušaudomas Justas... 1:2. Lyg ir laiko yra. bet... Gaunam ir trečią. Dar Buločka švelnina, bet tai buvo viskas, ką tądien parodėm... Katastrofa. Tik tiek norėjosi pasakyti. Ir ne todėl, kad pralošėm. O dėl to, kaip žaidėm. Galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti žmones, kurie žaidė. Gėda tikrai pralošti tokį futbolą žaidžiančiai komandai. Po rungtynių interviu paimtas trenerių štabo, matyt, geriausias įvertino situaciją: „nepersijungiam į kitą lygį... nesuvaldom žaidėjų“.
Nežinau, ar paskaitėm mes SFL puslapy straipsnius apie mus, ar kiekvienas permąstėm savo žaidimą, tačiau jau kitose varžybose su Navigatoriais žaidė kita komanda. Komanda, kuri kiek priminė tą praeitų metų užsivedusį bulių, kuris buvo pasirengęs sutraiškyti toreodorą, pastojusį jam kelią. Nors ir susirinkom ne stipriausios sudėties, nes VAFF‘iniai tuo metu gavinėjo malkų nuo trakiškių, rungtynes pradėjom susikaupę ir pakankamai drausmingai. Nors Dilgynės stadionas, tai ne VPU, kur kamuoliukas rieda kaip stalu, bet bandėm ir kamuoliuką palaikyti pradžioj. Tačiau, kadangi tai darėme kiek per arti savų vartų, varžovai juos perėmę greitai pereidavo į kontras, kurios būdavo pavojingos... Prasileidom visgi pirmi. Lyg ir nepavojingas skersas į mūsų baudos aikštelę, kur du gynėjai – Stasas ir Vitaliūnia – sugeba leisti pramušti galva varžovų puolėjui, ir po to girdisi tik Kovinio riaumojimas... Dar daug laiko. Matyt, tą patį suprantame ir mes, ir ramiai siunčiame vieną po kitos atakos link varžovų vartų. Susitvarko su žaidimu ir gynėjai bei saugai, kurie pavojingai pradeda pasijunginėti, ir akivaizdžiai matosi, kad varžovai nespėja. Uždirbame baudos smūgį apie 21-22 m iki varžovų vartų. Kovinis muša lyg ir nelabai pavojingai šalia sienelės į vartininko kampą, bet pastarasis sugeba nesureaguoti ir rezultatas tampa 1:1. Žaidimas pagerėjęs, mes lipam, varžovai bando ant kontrų gaudyti, bet nelabai jiems sekasi... Vėliau jau buvo atkarpa, kurioje siautėjo andriucha, kolia, artas (ypač ant brovkės) ir rezultatas tampa 4:1 mūsų naudai. Dar tada buvo Ruslos bumbėjimas (jau tampantis nuolatinis – gal senatvė ;) ?), rezultatyvus baudos smūgis į mūsų vartus ir Pečiaus tirada Kirui, tada Kovinio bumbėjimo raudona pabaiga, net kelių nuolatinis bumbėjimas ant suolelio “keičiam kablį… paskutiniu Vitaliūnią”, bet Treneris kaip Butautas laikėsi savo plano, ir tądien žaidė visi, ir žaidė gerai. Beje, galima paminėti, kad varžovai antrame kėlinyje tarsi ir laikė iniciatyvą savo rankose, bet mes turim jaunuolį Vaidą, kuris mušė ir mušė… O varžovai ir į štangą dėjo iš kelių metrų, ir beveik į tuščius po skerso iš kairės nenorėjo mušti… Šiose varžybose naujomis spalvomis sušvito Kolia ir greitakojis Artas. Čia buvo Trenerio žodžiai. Vėliau buvo alus. Verta po tiek lauktos pergalės…
Dar vienas mačas, kurio laukta buvo su nerimu – Ukmergės Spartako oficialiose varžybose mes įveikę nebuvom nė karto. Tas nerimas dar labiau sustiprėjo, kai išvydome, jog varžovų susirinko net daugiau nei mūsų. O tai nelabai būdinga J Pradėjom rungtynes susikaupę. Pradžiai vyko tarsi žvalgyba, nes varžovai greičiu ir noru mums bent jau pirmas dešimt-penkiolika minučių nenusileido. Bandymai išvesti į kiek aštresnę poziciją mūsų atakų pajėgas buvo kiek pavojingesni tik kartą, kaip septintą minutę Andriucha (? Ar marko?) po skerso iš dešinės kala kiek šalia. Po truputį perimam žaidimo vadeles į savo rankas, ir vis dažniau užsibūnam varžovų pusėj. Ypač pavojingos atakos kraštai, kur tikrai sugebam neblogai skersuoti. Po vienos tokios atakos, vėl skersas iš dešinės pusės, kur pirmas prišokęs Vaidas neatremiamai deda kamuolį į vietą – į varžovų vartų tinklą. 1:0, ir mes jau prieky. Šįkart kritikuojančių štabas dar net didesnis – Raudonodis Kovinis ir Griaznovas bei semečkinas Treneris – pradeda šypsotis. Susitvarkius Kirui su jauduliu gynyboj, varžovai nors ir bandė kamuolį palaikyti, bet kažko pavojingo sukurti jiems nelabai pavyko. Jau pirmam kėliny, kaip jau tampa tradicija ant brovkės esant Treneriui, aikštėj pasirodė beveik visi tądien susirinkę žaidėjai, ir tai padeda kiek palaikyti tempą. Nors kokybė gal kiek ir krito antroj kėlinio pusėj. Antrą pradedam vėl susikaupę. Klišys, Marko, Kolia, Vaidas, padedant visiems kitiems nuolat terorizuoja varžovų gynybą, neleisdami ilgesniam laikui atsikvėpti. Vienoje iš daugelio mūsų atakų, vėl įmetamas kamuolys Vaidui iš gilumos, jis išbėga vienas prieš vartininką, ir varžovams net nesivejant ramiai suklaidiną vartų sargą ir deda į švieslentę 2:0. Ramus kaip psichinis ligonis (tai buvo Volodino žodžiai). Tada jau varžovai lyg ir bando lipti, kelis kartus reikėjo Pečiui išbėgti iš vartų (ką jis padarė laiku ir vietoj), dar gal galima tik paminėti varžovų nerealios neišnaudotos progos iš trijų metrų galva šalia vartų, bet ant brovkės buvo pasakyta GANA, ir tai galutinai įvykdė Vaidas+Bajka. Įmetamas kamuolys į priekį per centrą, varžovų gynėjas arčiau kamuolio, bet iki galo skutantis Vaidas sugeba jį aplenkti, ir yra griaunamas baudos aikštelėje. Kažkodėl Jugas nuspalvina aikštelę tik geltona spalva, nors čia net ir nedideliam ekspertui aišku, kad turėjo būti redcard. Nieko tokio, juk vis tiek aišku jau viskas. Pala. Bendrai dar reikia įmušti 11 m baudinį. Tai padaro Bajka. Ir nuo to laiko jau tik laukiam (matyt, ir ukmergiškiai), kad viskas pasibaigtų. Kad ir kiek keitimų darėm, visi puikiai tvarkėsi, didelių pravalų nebuvo, rungtynių planas (Butautas...) beveik įvykdytas, ir pasiekta užtikrinta pergalė 3:0.
Ką gi, dvejos pergalės iš eilės jau šis tas. Reikia ir toliau palaikyti tokį tempą. Su taktika lyg ir susigyvenom jau. Beje, labai neblogai „sukrito“ kitų vykusių rungtynių rezultatai. Todėl intriga ir vėl grįžta. Jau kitą savaitgalį ruošiame užsienio pasus ir vykstame į Užupio respubliką. Kovoti dėl trijų taškų. Kas su manim???
