Taip taip, čia ne klaida. O būtent toks dviejų susitikimių su šia linksma komanda baigtis...
Pirmasis pasimatymas įvyko jau kiek primirštose Grigiškių pievose SFL A diviziono rėmuose . Pasirodo, jog be reikalo tarpusavyje svarstėm galimybę pasiūlyti Užupiui žaisti VPU stadione, ar kur kitur, kai sužinojome, jog jie siūlo žaisti būtent Grigiškėse.

 Atvykę į aikštę buvome maloniai nustebinti, nes, matyt, lietingo oro įtakotas, futbolo aikštės kilimas buvo pakankamas demonstruoti, jei ne visus savo sugebėjimus, tai bent jau jų didžiąją daugumą – bene daugiau kaip pusės aikštės ploto dengė žolė! J Matyt, to ir užburti jau nuo pat pirmųjų minučių metėmės į priekį, ir tai buvo visai ne ta komanda, kuri pradėjo SFL pirmenybes. Tai buvo ta komanda, kuri paskutiniuosius mačus žengia į aikštę vedini vieno ir aiškaus tikslo – laimėti. Ir laimėti, jei reikia, net per jėgą!
Žaidimas nuo pat rungtynių pradžios sukosi apie centrą, tarsi abi komandos norėjo užkariauti šią pagrindinę aikštės vietą. Čia sekėsi mums kur kas geriau. Nes (jei atmintis nepaveda) Marko ir Dovkė tvarkėsi puikiai. Pas varžovus išsiskyrė nr. 8, kuris sugebėdavo pradžiai laimėti beveik visas dvikovas prieš mūsiškius. Iki to laiko, kol prie jo neatsistojo Bajka...  Per pirmą kėlinuką mušėm tris gražius įvarčius. Visus galva. Ir visus perdavimais iš dešinio krašto. Atidarė sąskaitą Andriucha (atrado Treneriukas jį saugelio pozicijoj) lyg tai po Vaido perdavimo, po to „didžiausias“ aikštėj Buločka kala į žemę ir kartu po pažastim vartininko po Kasčio perdavimo, ir galiausiai dar ir Kiras į devynis. Varžovai lyg ir bando kažką daryti, bet didesnių grėsmių nekyla. Užupiečiai patys mums palengvina gynybos funkcijas, nes Gražiausias iš jų nuolat bando įmušti iš 35-40 metrų. Matyt, pamiršęs, kas pas mus vartuose :)
Antro kėlinio nemačiau. Kadangi darbas jau buvo nuveiktas per pirmą kėlinį, tai neturėjau nervų žiūrėti, kaip mūsiškiai ir toliau be atvangos lipo ir lipo ant varžovų. Ir užlipo dar kartą antrame kėlinyje. Tai padarė Kolia, pastaruoju metu demonstruojantis labai neblogą formą, kaip ir Andriucha, kiek pakeitęs poziciją, ir maloniai abu stebinantys Trenerį. Jau pirmame kėlinyjė pasirodė visi aikštėj, kadangi tiek rezultatas, tiek ir žaidimas buvo tikrai džiuginantys. Galima pagirti visą komandą be didesnių išimčių šįkart. Puikiai. Šaunuoliai.
Antras susitikimas vyko jau VPU stadione. Tai buvo knock out mačas dėl patekimo į SFL Carlsberg taurės ketvirtfinalį... Ir tai buvo visai kitokios rungtynės nei Grigiškėse. Kadangi Grigiškėse buvau pirmą kėlinį, tai šįkart nusprendžiau apsilankyti antrajame. Ir, kaip vėliau pamačiau, padariau teisingai J Nes pirmam kėliny nieko ypatingo nenutiko. Teko girdėti, jog komandos apsikeitė keliais pusiau pavojingais išpuoliais, ir viskas. Per pertrauką numalšinę aukštai pakilusią saulutę vandeniu, mūsų chebra nuo pirmų minučių kiek kitaip pradėjo žiūrėti į reikalą. Viena ataka po kitos link Užupio vartų. Tačiau, tiek kiekvieno atskirai žaidėjo, tiek ir komandos veiksmai buvo n kartų lėtesni, nei Grigiškėse, todėl ir mums, daugiau kaip tūkstančiui susirinkusių žiūrovų, šios varžybos buvo nuobodesnės. Pažadino puikus pirmasis įvartis, kuriame buvo daug „eilinis“: eilinis kampinis iš dešiniojo atakos krašto, eilinis puikus Bajkos pakėlimas, eilinis laaaabai aukštas Andriuchos šuolis, eilinis stiprus jo smūgis galva, eilinis jo įvartis galva, ir eilinis maikutės pakėlimas demonstruojant apatinius drabužius, ant kurių užrašyta: aš, andriucha, esu lopas :) Tai gi, kiek linksmiau ant brovkės, nes 1:0. O tokiu oru tikrai niekas nenorėjo aikštėj likti ilgiau, nei 90 min. Toliau vyksta pasivaikščiojimas po aikštę, kur nebent Bajka kartais patraukia, Kastis, o kiti daugiau mažiau bim-bam, bet užtikrintai. Ypač gynyboje – Vidas, Vitaliūnia, Sasyska, Bajka, padedant Kasčio, Glebo tvarkosi ramiai ir užtikrintai, nesuteikdami varžovams nė menkiausios galimybės. Jie bando kelis kartus iš toli, iš kurių paminėtinas gal tik Gražiausiojo smūgis kaire visai šalia vartų. Bet Pečius jaučia vartus geriau nei savo kiaušus, todėl liko vartuose ramus kaip Gana... Taip ir būtų, matyt, pasibaigusios rungtynės, kurias būčiau pavadinęs kaip tą filmą Didysis pasivaikščiojimas, jei ne Kolia. Nusprendęs, kad nėr čia malti rudąjį, pasiėmė kamuolį maždaug prie centro ir rėžė tokį slalomą, po kurio Treneris susiėmė už galvos, o Vaidui teliko ramiai tepataikyti į tuščius vartus, nes Kolianas jau buvo išguldęs ir visus gynėjus, ir vartininką. 2:0!.. Ir viskas tapo aišku. Matėsi, kad nei noro, nei jėgų pas varžovus nėra. Pas mus taip pat. Nors galima būtų dar atsiminti puikų Jonelio prasiveržimą, perdavimą Artui, kuris išėjo vienas prieš vieną vartininką, tada TIKRAI VISI MATĖ KAIP TYČIA ARTAS PALIKO KAMUOLĮ LINELIUI, bet šis kiek sudelsė ir vietoj smūgio nuo 16 m visai netrukdomas, dar sulaukė kelių gynėjų, kad pakartotų Kolios reidą... Deja...
Taip ir baigėm ramiai ramiai. Žaidė visi. Manau, kad nemažai. Ir tikrai gerai. Net ir Donaldo atsilupo nuo Urugvajaus ir Japonijos mačo, ir centre ramiai tvarkėsi. Ai, dar tik pabaigoje davėme pasireikšti Pečiui, kuris ištraukė beveik garantuotą įvartį iš kokių 5 metrų, kai po baudos palikom krūvą užupiečių. Nu, negražu juk sausai laimėti. Bet, matyt, jie jau patys nenorėjo įmušti. Arba Pečius nesutiko su mūsų nuomone :)
Šios dvi varžybos, kuriose dalyvavau, kad ir kiek buvo skirtingos, bet tikrai džiugina mano seną dūšią. Chebra baigė pagaliau žodžiais įrodinėti, kokie geri, o tai daro darbais, įvarčiais. Ir dar labai svarbu, kad nepraleidom. Sausai, kaip sakoma, pasikalbėjome su Užupiu. Dabar reikia nepaleisti likusių varžybų, ir... ?
Beje, teko girdėti gandus, kad komanda buvo pakviesta į pirtį. Nei žiūrovai, nei žurnalistai į šį uždarą komandos pasisėdėjimą, pakviesti, deja, nebuvo...